Straipsniai

"Bitininkystės aistra užtikrino dabartį ir ateitį"

Bitininko ūkyje bitės nektarą neša į tūkstantį avilių, kurie išskirstyti penkiuose šalies rajonuose.

„Man juokinga, kad kokį šimtą bičių šeimų turintis žmogus dejuoja – sunku, reikia pagalbininko“, – sako Jonas Šantaras, sukūręs didžiausią Lietuvoje bityną. Jam bitės – ir darbas, ir pramoga, nereikia nė meškeriojimo.

Ir darbas, ir pramoga

„Bičių neimu galvon“, – sako J.Šantaras, patvirtindamas, kad bitės jo pernelyg nepuola ir jo organizmas bičių nuodams atsparus. Vis dėlto kartą, kai bitė į ausį įlindo, teko ir į medikus kreiptis.
Nemalonūs nuotykiai nuosavame bityne – retenybė. Čia galima vaikščioti be jokios apsaugos, bitės neįsimeta į plaukus. J.Šantaras vienmarškinis ir lizdus patikrina – tereikia dūminės. Tai, žinoma, ne dėl kokio nors romantinio abipusio ryšio. Bityno šeimininkas daug dėmesio skiria selekciniam darbui. Bičių šeimas atrenka ne tik pagal produktyvumą, bet ir darbštumą. Kasmet įsigyja bičių motinų, jų parsisiųsdina tik iš užsienio veislinių bitynų. Laiko vien Bakfasto bites, mat šios rasės šeimų spietimą lengviau suvaldyti.

Kaip ir daugelį kitų, bičių pasaulis šį žmogų patraukė ir sužavėjo dar vaikystėje. Gimtuosiuose Balninkuose (Molėtų r.) tėvas turėjo bitynėlį. Tačiau pradėjęs savarankiškai bitininkauti, aukštaitis savo pomėgį sugebėjo paversti rimtu verslu. Dar sovietmečiu bityną išplėtė iki šimto bičių šeimų. Tais laikais tai buvo nematyta, todėl tekdavo išgirsti ir nekokių epitetų: mafijozis ir panašiai.
Pamažu bitynas išaugo iki tūkstančio bičių šeimų. Kartais brolis Antanas, kuris taip pat bitininkauja (laiko netoli dviejų šimtų bičių šeimų), nusistebi, kam toks vargas, vien darbas ir jokio poilsio, net su meškere nėra laiko pasėdėti. „Man bitės – ir darbas, ir pramoga“, – sako didžiausio Lietuvoje bityno savininkas, įsimylėjęs savo darbą.

Pasinaudojo Europos parama

Bitininkystės aistra užtikrino pamatą po kojomis visai šeimai: pragyvenimą, darbą, gyvenimo perspektyvą. Ūkyje darbuojasi žmona Nijolė, duktė Loreta, sūnus Rolandas. Ištisus metus čia pluša ir darbininkai Jonas Goberis bei Vigandas Čepas.

Mums lankantis ūkyje, kiekvienas buvo užsiėmęs savo darbu ūkio ceche prie šeimos namų Ukmergėje. Rolandas tikrino prieš sezono pradžią įrengimus, darbininkai tvarkė rėmelius, o ponia Nijolė su dukterimi Loreta atakiavo brokuotus korius – lizdinius, taip pat šiųmečius, kurių perdirbtos traninės akutės. Kai bitynas didelis, tokių brokuotų korių susidaro nemažai. Iš jų išsuktas medus nebus siūlomas valgytojams – keliaus pyragų kepėjams.

Netrukus, jau po dienos kitos, prasidės didysis medaus sukimas. Tuomet atakiavimo šakutes galima bus pamiršti. Bus įjungti automatiniai įrengimai. Suūš korių atakiavimo ir medaus sukimo linija, kuria per dieną galima išsukti kad ir tris tonas medaus. Aromatinga gintarinė medaus upė gali būti nukreipta į žemiau esančioje patalpoje stovintį tonos talpos maišytuvą. Jame iš skirtingų bityno skyrių suvežtas medus įgyja vienodą konsistenciją. Produktą teliks išpilstyti į indelius. Šį darbą taip pat atliks automatas – fasavimo linija.

Kitoje patalpoje – automatinė korių gamybos linija, vaško sterilizatorius. „Šita įranga man turbūt niekada neatsipirks, tačiau ją įsigijau norėdamas išvengti bičių ligų“, – prisipažįsta J.Šantaras. Pradėjus naudoti vien tik savo korius, dabar būtina sterilizuoti jau ne kiekvieną vaško partiją. Bitininką džiugina korių kokybė, kurią užtikrina vokiška linija. Akučių pradmenys gilesni, mažiau pasitaiko traninių akučių, karštomis dienomis koriai nesideformuoja.

Taip buvo ne visada. Svarbios permainos, kurios iš esmės pagerino darbo sąlygas, įvyko prieš porą metų, kai J.Šantaras pasinaudojo europine parama ūkiui modernizuoti. Paramos lėšomis įsigijo šiuolaikišką bityno įrangą, porą mikroautobusų, kurie būtini tokio dydžio bitynui.
Bitininkauti būtų patogiau daugiaaukščiais aviliais. Dalis tokių ir yra, tačiau daugiausia – Dadano tipo aviliai. „Pereiti prie kitokios sistemos jau sunku – nueita per toli“, – aiškina bityno savininkas.

Kitokia buhalterija

Kadaise ponia Nijolė medumi prekiaudavo turguje, tačiau prekybos jau seniai atsisakė. Moters patyrusi akis ir rankos reikalingesnės ūkyje, nors turguje medaus kainos visai kitos. Dabar ką tik pasirodžiusio šviežio medaus čia siūloma įsigyti net po 25 litus už kilogramą.
Savo medų Lietuvos prekybos centruose realizuojantys Šantarai apie turgaus kainas net nesvajoja. Ištisus metus realizuoja po 11–12 litų.

Stambiame bitininko ūkyje buhalterija kitokia nei tradiciniame bityne. Iš bičių šeimos gaunama ne 20 kilogramų, o kartais 140 ar net 160 kilogramų medaus. Be abejonės, skirtinguose skyriuose medaus derlius nevienodas. Vienur kitur, pasitaiko, ir visai nebūna medunešio. Dėl to J.Šantaras nenusimena: „Kitą kartą dėl to džiaugiuosi – nesuspėčiau.“ Juk bitynas – 40 vietų. Paprastai vienu išvažiavimu apžiūri keturis skyrius, kuriuose laikoma vidutiniškai po dvidešimt penkias bičių šeimas. Tik labai skubant galima aplankyti aštuonis skyrius.

Didelio ūkio ir sąnaudos visai kitokios. Bitininkas prisipažįsta, kad nesinaudoja parama bitininkystei. Negauna kompensacijų nei už papildomą bičių maitinimą, nei už bičių gydymą.
Darbšti ir niekam nepavydinti šeima stebisi, kad jų verslas kai kuriems užkliūva. Tai nepatinka, kad iš namų medų pigiau nei turguje parduoda. Tai apkaltino, kad mieste prie namų bites laiko, nors iš tiesų čia nėra nė vienos bičių šeimos, tik tušti išbrokuoti aviliai: susidėvėję ar kiaunių sugadinti.

Ir uogos, ir kopūstai – su medumi

J.Šantaro šukuosena jau išmarginta baltomis gijomis, tačiau akyse dega ugnis, trykšta energija. Žmogus prisipažįsta, o žmona patvirtina – tai dėl sveikos gyvensenos. Daugelį metų mėsos visai nevalgė (į kiaulieną ir dabar žiūrėti nenori), pabadaudavo. Mėgėjas įvairiausių bičių produktų. Čiulpia bičių pienelį, mėgaujasi traniniais perais. Juos sumala ir užšaldo, paskui įsideda po šaukštelį į sultis ar kitokį maistą. Skanu ir maistinga.

Šantarų šeimoje cukraus neprireikia. Čia ir kopūstai raugiami su medumi (vietoj cukraus), ir uogos konservuojamos su medumi. Su juo sumaišomos ir stiklainiuose užšaldomos. Taip išsaugomos visos vertingosios medžiagos. Ištrauki tokį indelį žiemą ant stalo – gardumėlis!

 „Valstiečių laikraštis“

Spausdinti

Susisiekite su mumis

Puslapio administratorius: Vaidas

E-paštas: vaidasbki@gmail.com

Tel.: +370 674 84149