Miesto šventėse, mugėse ar kituose renginiuose greta prekiaujančiųjų savo gaminiais visada yra ir bitininkų. Net kelis šimtus kilometrų jie važiuoja tam, kad parduotų savo produkciją.

Kopinėti lengviau nei parduoti

Jau kelios Šerkšnų šeimos kartos užsiima bitininkyste. Vyresnieji rūpinasi dūzgiančiu ūkiu, o jaunimas jiems padeda ir suka galvas, kaip parduoti tai, ką pavyko sukaupti per vasarą.

Dainių Šerkšną užkalbinau sostinėje. Spaudžiant smagiam šaltukui, jis kartu su žmona kantriai laukė pirkėjų. Ant prekystalio išrikiuotų prekių įvairovė neleido abejoti, kad jie – rimti bitininkai. „Viskas, ką siūlome, yra iš mūsų šeimos bityno. Medaus turime kelių rūšių, yra žiedadulkių, bičių duonelės, pikio, vaško žvakių“, – vardijo Dainius. Daugiausia medaus, pasak jo, pavyksta mugėse. Tačiau pastaraisiais metais padaugėjo bitininkų, dėl sunkmečio sumažėjo žmonių perkamoji, tad medų ir kitus bičių produktus realizuoti vis sunkiau. „Taigi, kopinėti medų lengviau nei parduoti“, – tikino pašnekovas. D.Šerkšnas, kaip ir dauguma šalies bitininkų apgailestauja, kad žmonės mieliau renkasi farmacininkų siūlomus abejotinos vertės maisto papildus nei bičių produktus, kuriuose yra visa, ko reikia žmogaus imuninei sistemai stiprinti. Medaus kaina, pasak Dainiaus, beveik nekyla, nors bitininkų išlaidos dėl brangstančių degalų auga nuolat.

Atsivežė motociklu

Regina Šerkšnienė bitininkauja daugiau nei trisdešimt metų. „Bites laikė senelis. Tačiau vaikystėje mūsų indėlis buvo mažas, tik medų laižydavome. Kai įstojau mokytis į Mičiurino sodininkystės ir daržininkystės technikumą, kaip ir dauguma to meto jaunuolių, susidomėjau bitininkyste, nes dėstė puikus pedagogas Prančiškus Karosas, – prisiminė pašnekovė. – Pirmą avilį su bičių šeima padovanojo viena kaimo močiutė. Atsivežėme jį motociklu. Paskui po truputį mūsų bičių ūkis didėjo.“ Po kelerių metų Regina prižiūrėjo ne tik 25 savo bičių šeimas, bet buvo atsakinga ir už 20 šeimų kolūkio bityne. Atkūrus nepriklausomybę, jai atiteko pusė kolūkio bityno. Tačiau nutiko taip, kad iš buvusio kolūkio pievos bičių šeimos dingo su visais aviliais. Šį kartą juos „privatizavo“ vagys.

Profesionalaus bityno link

Moteris tikino, kad, norint sėkmingai bitininkauti, reikia visos šeimos pastangų. Jau daug metų jai talkina vyras Jurgis ir visi trys vaikai: Dainius, Jurgita ir Artūras. Dešiniąja ranka ji vadina Dainių. Netrukus ūgtelės ir trečia bitininkų karta – Dainiaus dukrelės Sniegė ir Mėta. „Norime tapti tikrais bitininkais profesionalais, tad daug investuojame, naudojamės bitininkystei skiriama Europos Sąjungos ir mūsų valstybės parama. Įsigijome platformas, priekabas aviliams pervežti. Norėdami ne tik turėti visus reikalavimus atitinkančias medaus sukimo patalpas, bet ir siekdami pasilengvinti darbą, nusipirkome korių atakiavimo stakles, porą medsukių, fasavimo liniją, – vardijo pašnekovas. – Šiuo metu esame investavę apie 50 tūkst. litų. Įrangą pirkome todėl, kad beveik visi dar ir dirbame, tad nori nenori teko kažko imtis, kad darbai bityne neatimtų daug laiko ir sveikatos.“

Ūkininkai dėkoja

Šiuo metu Šerkšnų bityne – 130 bičių šeimų. Jos laikomos keturiose vietose, dauguma prie ūkininkų laukų. „Jokių problemų dėl to nekyla, nes palaikome gražius ir geranoriškus tarpusavio santykius. Kartais važiuojant į bityną, mus sustabdo ūkininkas ir padėkoja, kad jo žemėje laikome bites. Jis paskaičiavo, kad grikių derlius tuose laukuose, į kuriuos skrenda bitės, padidėjo 30 proc.“, – pasakojo Dainius. Tiesa, būta ir nemalonių dalykų, kai kitas ūkininkas dieną purškė chemikalais savo rapsus. Tada dalis bičių žuvo. Žemdirbys pripažino kaltę, atsiprašė ir pažadėjo ateityje įspėti bitininkus apie numatomą purškimą, kad jie galėtų kuriam laikui uždaryti bites. Anot Dainiaus, Raseinių kraštas ypatingas tuo, kad jame yra ir kultūrinių pievų, ir dirbamų laukų. „Galime išsukti net kmynų medaus. Ūkininkai augina rapsus, tad turime ir tikrai ne prastesnio rapsų medaus. Mūsų krašte išvystyta gyvulininkystė, tad bitės prineša daug nektaro iš baltųjų dobiliukų, kurie įsėti ganyklose. Šis medus – ypatingo skonio, labai aromatingas“, – pabrėžė pašnekovas. Ir pridūrė, kad laiko save pievų bitininkais.

Ką reiškia IKP ženklas

Dainiui priklauso 50 bičių šeimų, kurių surinktas medus žymimas Išskirtinės kokybės produkto (IKP) ženklu. Bendraudamas su pirkėjais, jis nuolat įsitikina, kad žmonėms trūksta informacijos, nes ne visi žino, kokia produkcija žymima IKP ženklu. „Klausiantiems paaiškinu, kad tos produkcijos gamintojai privalo laikyti bites toli nuo kelių, gydyti jas nenaudojant cheminių preparatų, avilių nevežioti, laikyti bites toje pačioje vietoje. O jei vis dėlto bityną tenka perkelti, būtina derinti su sertifikavimo tarnyba“, – aiškino pašnekovas. Jis pasidžiaugė, kad IKP ženklu pažymėtą medų pripažino farmacininkai. Įsigaliojus naujai tvarkai, vaistinėse imta prekiauti medumi. Šerkšnų bityno medumi, pažymėtu IKP ženklu, susidomėjo vienas iš vaistinių tinklų.

Draugiška bendruomenė

Kitais metais Šerkšnai naujas šeimas įkurdins ir bedugniuose aukštiniuose aviliuose. „Rudenį vieną bityną perkėlėme į aukštinius avilius. Lankydamiesi pas kitus bitininkus matėme, kad tokie aviliai turi nemažai privalumų. Taigi, po kitos vasaros medunešio galėsime palyginti“, – sakė Regina. Šią vasarą ji pati pradės auginti bičių motinas, tam ji seniai rengėsi. Pabandys rinkti ir bičių pienelį. Moteris tikino, jog bitininkystė ją žavi tuo, kad nuolat galima tobulėti, sužinoti daug naujo. Ji pasidžiaugė, kad bitininkų bendruomenė yra draugiška, jos nariai mielai dalijasi sukaupta patirtimi, kartu sprendžia iškylančiais problemas, kartu keliauja ir švenčia.