Ne vienas bitininkas patvirtins, kad bitėms Kalėdos tada, kai jos tinkamai paruoštos žiemai. Susimetusios į kamuolį ir glausdamosi viena prie kitos, jos laukia, kada šilti saulės spinduliai išvilios iš avilio laukan.

Apie tai, kokie praėję metai buvo šalies bitininkams, kalbėjomės su Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentu prof. Algirdu SKIRKEVIČIUMI.

Teko girdėti, kad vieni bitininkai džiaugėsi medunešiu, kiti anaiptol. Kodėl?

Metus bitininkai turėtų vertinti pagal tai, kaip peržiemojo jų bičių šeimos ir kokia buvo jų produkcija. Vertinant pagal ES kriterijus, 2011–2012 metais Lietuvoje bičių šeimos peržiemojo neblogai. Džiugu, kad šiais metais buvo atkurtos žiemojimo metu žuvusios bičių šeimos, ir, palyginti su ankstesniais metais, jų net padaugėjo. Pagal surinktą produkciją šie metai yra vidutiniai. Tų rajonų bitininkai, kuriuose oro sąlygos buvo palankesnės augalų žiedams skirti nektarą, bičių šeimos medaus prinešė daugiau, o kuriuose ne tokios palankios – mažiau. Taigi, surinkti bičių produkciją įvairių šalies rajonų bitininkams sekėsi nevienodai. Tačiau metus bitininkas vertina ne tik pagal gautą produkcijos kiekį, bet ir pagal tai, kaip pavyksta ją parduoti. Šiuo požiūriu bitininkams metai nėra sėkmingi, nes gerokai sumažėjus gyventojų perkamajai galiai labai nukrito medaus kainos. Tad pelno tikėtis sunku.

Sakoma, kad viščiukus reikia skaičiuoti rudenį. O bites – pavasarį?  Kas jas pražudo žiemą?

Bičių šeimas skaičiuosime tik ateinantį pavasarį, tada sužinosime, ar jos buvo gerai parengtos žiemoti. Rengiant bites žiemai, be kita ko, labai svarbu iki ekologiškai nereikšmingo minimumo sumažinti pavojingų bičių parazitų – erkių varroa – skaičių. Tai nelengvas uždavinys. Kritus paskutiniams bastionams (Kanadai, Australijai ir Naujajai Zelandijai), kur bičių šeimose nebuvo šių parazitų, jų naikinimas tapo pasauline problema. Medų nešančios bitės ir erkės varroa priklauso tai pačiai nariuotakojų gyvūnų klasei. Manoma, kad dėl šios priežasties vykstant evoliucijai jos sugebėjo visiškai nukopijuoti medų nešančių bičių individualų vystymąsi. Todėl sunku išnaikinti šiuos bičių šeimose esančius parazitus, nes visi jiems naikinti skirti akaricidai turi neigiamą poveikį ir medų nešančioms bitėms.

O ką daro mūsų šalies specialistai? Juk bitynai nuolat tikrinami, imami mėginiai, kurie tiriami laboratorijoje.

Lietuva neturi nei kvalifikuotų specialistų, nei materialinės techninės bazės, nei lėšų, kad galėtų sukurti naujos kartos vaistus. Išeitis – tik tinkamai pasinaudoti kitose valstybėse sukurtomis priemonėmis, jas kvalifikuotai parinkti ir naudoti nepažeidžiant nustatyto reglamento. Jeigu visi bitininkai atidžiai perskaitytų leidžiamų Lietuvoje erkių varroa naikinimo priemonių aprašymus ir jais vadovautųsi, jau būtų nemažas laimėjimas.

Prieš parenkant bičių šeimų gydymo priemones, pirmiausia reikia tiksliai nustatyti jų sveikatingumą. 2012 m. Lietuvoje surengta pirma respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Bičių sveikatingumas“. Ją organizavo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos, medicinos ir geomokslų skyriaus Biologijos sekcija, Lietuvos bitininkų sąjunga, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, Vilniaus kolegija. Konferencijoje dalyvavo 252 asmenys. Dalykinio pokalbio pirmą kartą kartu susitiko Lietuvos bitininkai ir veterinarijos gydytojai, atsakingi už bitininkystę. Aptarti Lietuvoje šiuolaikiniais metodais padarytų bičių sveikatingumo tyrimų pirmieji rezultatai ir numatyti tolesni darbai. Reikia pasidžiaugti, kad prasidėjo Lietuvos bitininkų sąjungos kūrybinis bendradarbiavimas su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutu.

Kokios įsisenėjusios Lietuvos bitininkystės problemos neduoda ramybės? Kaip jas reikėtų spręsti?

Spręstinų Lietuvos bitininkystės problemų yra ne viena ir ne dvi. Iki šiol nepavyksta suvienodinti ar nors priartinti miesto ir kaimo bitininkams ES teikiamos paramos galimybes. Juk tiek vieni, tiek kiti bičių šeimas laiko kaime. Tačiau turinčiam registruotą ūkį gauti ES teikiamą paramą bitininkystei vystyti sąlygos vienos, o jo neturinčiam – kitos. Šios problemos sprendimas šiek tiek palengvėjo pripažinus, kad parama gali naudotis ir žemės ūkio valdų valdytojų partneriai.

Dar viena problema yra ta, kad iki šiol nebaudžiami ūkininkai, kurie purškia įvairiais cheminiais preparatais žydinčius augalus. Juk jie naikina ne tik bites, bet ir kitus naudingus vabzdžius: augalų apdulkintojus, augalų kenkėjų parazitus ir taip toliau. Visi jie yra to ūkio savininko padėjėjai. Sunku suprasti, kodėl žmogus taip elgiasi. Juk taip niokodamas gamtą, jis kenkia ne tik kitiems, bet ir sau. Bitininkų sąjunga mano, kad konfrontacija tarp bitininkų ir augalininkystės ūkių savininkų, tai yra dviejų žemės ūkio šakų atstovų, neperspektyvi. Augalų apsaugos produktų įvežimo, sandėliavimo, prekybos ir naudojimo taisykles manau būtina pakoreguoti taip, kad būtų sutramdyti tyčia ar netyčia taip darantys ūkininkai. Sprendžiant šią problemą nuošalyje neturėtų likti ir Aplinkos ministerija.

Ko palinkėtumėte bičiuliams ateinančiais metais?

Bitininkų darbas yra ne tik įdomus, kruopštus, bet ir reikalaujantis daug jėgų. Todėl visiems Lietuvos bitininkams ir jų šeimoms norėčiau palinkėti geros sveikatos ir ištvermės. Būkite kūrybingi ir tinkamai pasinaudokite pirmą kartą taip anksti paskelbta paramos bitininkystės sektoriui programa. Visokeriopos sėkmės ateinančiais metais.