"Gėrimai su medumi"
Didysis Romos poetas Vergilijus (Publijus Vergilijus Maronas, 70-19 m.pr.Kr.) medų vadino kvapiąja dangaus dovana. Pavasario pabaigoje ir ištisą vasarą iš medingųjų žiedų bitelės renka saldų skystį - nektarą. Jame yra trijų rūšių cukraus: sacharozės, destrozės ir levuliozės, arba fruktozės. Sacharozė, arba švendrinis cukrus, yra pati saldžiausia. Nektaras, patekęs į bitės medaus pūslę, susimaišo su ten esančiu fermentu invertaze, kurios veikiama sacharozė skaidosi į - destrozę ir levuliozę (gliukozę ir fruktozę).
Nektare yra apie 50 % vandens. Bitės jį sutirština: šviežią, skystą medų jos po truputį pila į korio akutes, kad greičiau išgaruotų vandens perteklius. Vėliau avilio darbuotojos medų kilnoja iš akelės į akelę, pildamos ne tiesiog į korio akutę, bet tepdavo jos sieneles. Medus, plonu sluoksneliu tekėdamas į akutės dugną, taip pat netenka daug vandens.
Subrendusiame meduje lieka tik apie 20 % vandens, o visa kita esti sausos medžiagos. Meduje yra fermentų, dekstrinų, vitaminų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, taip pat aromatinių medžiagų, kurios saldžiajam produktui suteikia malonų skonį bei aromatą. Kuo daugiau destrinų meduje, tuo jis sunkiau kristalizuojasi, o susikristalizavęs esti minkštas.
Iš medaus galima pagaminti daugybę įvairiausių gėrimų.
Pasirinkite receptų kategoriją:
