Senojo paveldo puoselėtojas Anykščių bitininkų draugijos pirmininkas Albertas Žarskus midaus pasigamina ir išskirtinėmis progomis juo vaišina savo bičiulius. Bitininkas panaudoja visus bičių produktus.

„Medutis – nebe pirmos reikšmės produktas. Labiau už jį vertinami bičių pienelis, duonelė, o pikis itin svarbus gydant įvairiausias ligas. Sveikas ir bičių įkandimas“, – šypsosi senas bitininkas, rodydamas avilius, kuriuose miega jo darbščiosios bitės.

Bitynas sode

Midaus gamybos tradicija labai sena. „Šiandien mažai kas žino, kad šito gėrimo yra daugybė rūšių. Jeigu midų išlaikytume 8–10 metų, jis būtų visai nestiprus, gal alui ir prilygtų. Šviežiai pagamintas būna stipresnis. Tačiau Lietuvos didžiavyriai gerdavo ilgai išlaikytą midų“, – aiškina bitininkas ir kviečia pirmiau žvilgtelėti į avilius, juk be bičių nebūtų midaus.

Jo bityne – trisdešimt šeimų. Pusė jų gyvena Anykščiuose prie namų, kitos – kaime, tėviškės sodyboje.

Ar nesiskundžia kaimynai už tvoros?

„Jie stebisi, kodėl mano bitės nepiktos. Sakau, aš auklėju jas“, – juokiasi pedagogas ir surimtėjęs priduria, kad bitės labai jaučia žmogų.

A.Žarskaus bityne lankosi nemažai ekskursijų. Ypač mėgsta ateiti mokiniai. Mokytojas, atidaręs avilius, sako: „Pas mus atėjo labai geri žmonės, jūs, bitelės, negelkite.“

Kadaise kolega biologijos mokytojas A.Žarskui dovanojo bičių šeimą. Bičiuliai tapo artimesni nei giminės. A.Žarskus neabejoja: jeigu žmonės gyventų pagal bičių gyvenimo būdą, žemėje būtų rojus. Nebūtų dykaduonių ir tinginių, visi darniai dirbtų ir būtų turtingi.

Bitininko sode daugybė prieskoninių žolių ir vaistažolių. Jas augina bitininko žmona Albina. Midui paskaninti reikia turėti jų įvairiausių: mėtos, ramunėlės, pipirmėtės, mairūnai, kalnų dašiai, juozažolės, citininės melisos, žiomenės, ežiuolės, rasakilos, ženšeniai – viskas tvarkingai susodinta, lysvės lentelėmis su užrašais sužymėtos.

Medaus ir žolelių puokštė

„Žinome, kad karaliaus Mindaugo šaknys – Anykščiuose. Jo karūnavimo vieta Latavos pilyje, netoli mano tėviškės. Remiantis legendomis, netoliese yra palaidota ir Morta. Karalius Mindaugas tikrai gerdavo midų. Šis gėrimas mūsų krašte karaliavo iki pat XVIII amžiaus, kol jį išstūmė pigesni ir greičiau pagaminami alkoholiniai gėrimai – degtinė ir alus. Be to, jau anuomet neliko milžiniškų liepynų, iš kurių bitės ir prinešdavo galybę medaus“, – sako senojo kulinarinio paveldo saugotojas A.Žarskus ir ragina iš pradžių pauostyti gėrimą.

Midus kvepia gardžiai, saldžiai, svaiginamai. Juntama tauriųjų žolelių puokštė.

„Miduje – 34 žolelės. Jeigu kurios būčiau įdėjęs daugiau, ji ir dominuotų. Šį kartą dėjau lygiomis dalimis“, – paaiškina bitininkas.

Pirmas gintarinės spalvos gėrimo gurkšnis saldus ir malonus. Stiprokas midus.

„Mūsų kunigaikščiai iš ragų gerdavo silpnesnį, maždaug 12–14 laipsnių midų. Žoleles užpilu medaus spiritu, kurį pats pagaminu. Spiritas ištraukia ir užkonservuoja žolelių aromatą. Beje, žolelių kaitinimo procedūrą meduje patikiu žmonai. Geriausiai tinka džiovintos, jos aromatingesnės. Žalias dėti negerai – pakeičia midaus spalvą“, – paaiškina A.Žarskus.

Senovės lietuvių gėrimas

Midus yra malonaus skonio alkoholinis gėrimas, gaminamas iš atskiesto medaus, vandens ir mielių raugo. Tai bemaž pats seniausias žinomas fermentavimo būdu gaminamas gėrimas, kuris atsirado senovėje, kai nebuvo jokių saldiklių ir žmonės žinojo labai nedaug vaisių rūšių.

Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad mūsų protėviai prieš tūkstančius metų tikrai gėrė midų. Pasak Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesoriaus Aleksiejaus Luchtano, mūsų protėviai midų, kaip ir alų, gerdavo iš specialių geriamųjų ragų, apkaustytų metalu. Iš čia ir kilęs žodis „ragauti“ – dažnai gerti apeiginį gėrimą iš tauro rago.

Lietuvoje tokių ragų žinoma per tūkstantį. Paplito jie tarp mūsų protėvių III amžiuje. Patys puošniausi ragai randami IV–VI a. vyrų kapuose. Tačiau archeologai geriamųjų ragų randa ir moterų, ir vaikų kapuose. Specialistai mano, kad šie ragai buvo naudojami šermenų metu, o po jų būdavo įdedami į kapus.

„Įdėdavo ne tuščius, o pripildytus midaus ar alaus. Juos užkimšdavo mediniais kamščiais. Sunku pasakyti, koks buvo tas nemirtingumą teikiantis gėrimas baltų žemėse. Poros ragų iš vieno germaniško kapo cheminė analizė parodė, kad viename jų būta alaus, o kitame – midaus. Matyt, šie gėrimai viename kape turėjo simbolizuoti gyvybės (midus) ir mirties (alus) susitaikymą“, – aiškino archeologas A.Luchtanas.

Koriukas ir arbatos burtai

Midus – tai Šiaurės Europos vynas. Šaltesnio klimato regionuose, kur neauga vynuogės, ilgus šimtmečius nebuvo jokio kito vyno – tik midus.

Šis gėrimas minimas viduramžių kronikininkų pasakojimuose. O Šiaurės šalių mitologijoje yra išlikę pasakojimų, kad Valhaloje – pomirtinėje narsiai kritusių karžygių buveinėje – tekėjo midaus upės.

Savo gamybos midų bitininkas A.Žarskus vadina „Bičiuolių balzamu“. Stipresnį galima ragauti po trijų penkių dienų. Silpnesnio teks palūkėti metus kitus.

„Šis gėrimas patobulintas, nes, pagal senuosius receptus, reikėtų midų rauginti ąžuolinėse statinėse pusmetį ir daugiau. Senais laikais bitininkai medų kopinėdavo iš drevių. Jų buvo gausybė. Medų atskiesdavo vandeniu ir užraugdavo pridėję natūralių mielių. Midus buvo pagrindinis gėrimas pilyse, reikalingas pergalėms atšvęsti ir nusivylimo kartėliui nuplauti. Gaila, kad neturime rašytinių šaltinių, iš kurių būtų galima sužinoti, kokios midaus rūšys anuomet būdavo“, – pasakojo A.Žarskus.

Bitininkas sako, kad geriausia midų gaminti iš seno, subrendusio medaus, kuriam yra porą metų.

Virdulyje jau kunkuliuoja vanduo. Albina Žarskuvienė lyg kokia burtininkė į puodelius deda žoleles ir aiškina: „Šalavijo lapelis – kūrybinei potencijai stiprinti, raudonėlis – jaunystei ir energijai išlaikyti, mėta – širdžiai stiprinti, citrininė melisa – ramiam miegui.“ Ji sako, kad jos burtai suveikia, nesvarbu, kokiu metu arbatą geri – ryte ar vakare.